skūralupys

×skūralupỹs, -ė̃ (hibr.) smob. (3^4b) 1. kas lupa skūras: Kogi jis lupa karves – jis gi ne skūralupỹs Slm. 2. Pnm prk. išnaudotojas, engėjas: Šunsnukis, sukčius, skūralupys! Visą vasarą plūkiausi jo laukuose, o ką turiu? Puspūrę bulvių atkišo J.Balt. Jis skūralupỹs, – sakydavo mano senelis Slm.